Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Kita>Kulinarija>Prieskoniai (2)
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Prieskoniai (2)

  
 
 
1234567891011
Aprašymas

Įvadas. Prieskonių vartojimas senovėje. Kaip prieskoniai skirstomi. Pagrindiniai prieskoniai. Kodėl vartojame prieskonius. Kur slypi prieskonių paslaptys. Prieskoniai. Anyžius. Žvaigždanyžis. Cinamonas. Česnakas. Druska. Gvazdikėliai. Imbieras. Kardamonas. Kmynas. Muskatas. Pipirai. Vanilė. Vanilinas. Šafranas.

Ištrauka

Jau žiloje senovėje žmonės vartojo prieskonius, tik jie buvo vartojami žymiai plačiau. Be prieskonių buvo neįsivaizduojamas ne tiktai maisto gaminimas, bet ir parfumerija, kosmetika, kai kuriems iš jų priskirdavo ir magiškas gydomąsias galias. Mokslininkai nustatė, kad jau akmens amžiuje maistas būdavo praturtinamas prieskoniais. Studijuojant papirusų įrašus paaiškėjo, kad 2800 m. prieš mūsų erą senovės egiptiečiai vartojo mėtas, mairūną, cinamoną.
Prieskonių kilmė glaudžiai susijusi su Artimaisiais Rytais. Pripažinti prieskonių žinovai buvo babiloniečiai. Egipte prieskonius naudodavo gydymui ir balzamavimui. Šioje šalyje žinojo antiseptines prieskonių savybes (iš dalies tai nulėmė mumijų ilgaamžiškumą), mairūną vartojo galvos skausmui malšinti, tikėta, kad čiobreliai padeda vystytis protui, o anyžiai - meilėje. Graikai gausiai vartojo krienus, česnakus, šalavijus, petražoles. Pergalės proga jie pindavo lauro lapų, o sporto varžybų nugalėtojams - petražolių stiebelių vainikus, nuotakos pasipuošdavo mėtų vainikėliais, į kapą dėdavo mairūnų puokštę. Graikijoje iš augalų gamindavo ir vaistus, Hipokratas labai vertino česnakus.
Senovės romėnai maistą gaminosi visiškai be prieskonių. Padėtis pasikeitė po Graikijos ir Egipto užkariavimo. Romos valstybės piliečiai nutarė atsigriebti už šimtmečius, prabėgusius be prieskonių: bėrė į patiekalus viską, kas tik pakliūdavo po ranka. Vis dėlto Romoje prieskonių karalius buvo pipiras. Amžinajame mieste ir dabar yra Pipirų kelias - Via Piperatia. Mūsų eros pradžioje prieskoniai ėmė plisti Europoje, kadangi Rusija sudarė prekybines sutartis su arabų šalimis.
Populiariausias kryžiuočių prieskonis buvo česnakas, kurį poetai dar vadino "dvokiančia rože". Kryžiuočių ordas gaubdavęs aštrus česnakų kvapas musulmonus baugino labiau už žaižaruojančius krikščionių kardus. Užgrobtose teritorijose kryžiuočiai aptiko naujų prieskonių rūšių, prie kurių netrukus priprato ir ėmė nuolat vartoti. Daugiau prieskonių būdavo vartojama dėl turtuolių įpročių, taip pat ir dėl to, kad prieskoniai padėdavo geriau išlaikyti maistą.
Prieskonių prekyba buvo svarus argumentas kovoje dėl valdžios, turtų. Prieskoniai buvo lyg "tvirta valiuta", dėl to net pasiturinčiose šeimose juos rakindavo specialiose spintose. 14 a. pabaigoje 500 g muskatinių riešutų kaina buvo tokia pat, kaip ir 7 bulių, o 500 g imbiero mainydavo į vieną avį.
1292 metais Marko Polo grįžo iš odisėjos po Aziją. Jo žemėlapyje į pietus nuo Javos buvo pažymėtos 7448 "prieskonių salos". Kolumbas taip pat išsiruošė ieškoti didžiausių Indijos turtų: aukso ir prieskonių, bet pakliuvo į Ameriką. Aukso jis čia nesurado, bet pavyko atrasti naują prieskonį - kvepiančiuosius pipirus. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-03-23
DalykasKulinarijos referatas
KategorijaKita >  Kulinarija
TipasReferatai
Apimtis10 puslapių 
Literatūros šaltiniai10
Dydis22.26 KB
Autoriusdovile
Viso autoriaus darbų2 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas3
Švietimo institucijaVilniaus kolegija
Failo pavadinimasMicrosoft Word prieskoniai [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 10 puslapių 
  • Vilniaus kolegija / 3 Klasė/kursas
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą